1886 – 1944 m pradžios mokykla

1944-1949 m. progimnazija

1949 – 1952 m .aštuonmetė

1956 m. išleista pirmoji abiturientų laida

2010 m. išleista paskutinė abiturientų laida

2012 m. prijungta Lygumų pagrindinė mokykla

Carinės Rusijos priklausomybėje

Ar yra kas nors svarbiau už žiburį tamsoje? Tai jis parodo kryptį pasiklydusiam, įžiebia viltį ją praradusiam. Nelengvą kelią į šviesą ir kultūrą nuėjo Lietuvos tauta, vingiuotas ir ilgas jis buvo Sasnavos mokyklai.

Sasnavos mokykla yra labai sena. Ji pergyveno kelis visuomeninės formacijos laikotarpius. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Sasnavos apylinkėse vaikų mokymas prasidėjo nuo daraktorinių mokyklų atskiruose kaimuose, kai buvo carinė priespauda, kai lietuviams buvo uždrausta spauda ir savos mokyklos. Neinstitucinis švietimas buvo labai svarbus- ne dėl teikiamų žinių kokybės, o dėl stipraus pilietinio jausmo, solidarumo kovojant su carizmo represijomis. Mokykloje buvo skatinama arba sudaromos galimybės skaityti nelegaliai knygnešių gabenamas lietuviškas knygas bei spaudą. Lietuviškos mokyklos idėja puoselėta pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis

Caro valdžia, iš dalies turėdama tikslą paskatinti gyventojus mokytis rusų kalbos, kita vertus, norėdama izoliuoti daraktorių „mokyklas“, steigė rusiškas pradžios mokyklas. Tokia mokykla 1886 m. buvo įkurta ir Sasnavoje. Sasnavos mokyklos klasėje buvo ilgi mokykliniai suolai, kuriuose sėdėdavo po 6- 8 mokinius. Knygas į mokyklą mokiniai nešdavosi drobiniame krepšelyje arba susirišę į skepetaitę, kai kurie turėjo medinius lagaminėlius, vadinamus „skrynutėmis“. Mokslas prasidėdavo po šv. Marijos vardo atlaidų rugsėjo mėnesį ir trukdavo iki gegužės pradžios su Kalėdų, Naujųjų metų ir Velykų atostogomis. Pirmasis Sasnavos mokyklos mokytojas buvo Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis Vincas Marma, Sasnavoje mokytojavęs iki 1890 m.

                      Neaplenkė Sasnavos mokyklos ir XX a. pradžios revoliuciniai įvykiai. Didėjant klasiniams prieštaravimams, caro valdžia 1904 m. buvo priversta panaikinti lietuviškos spaudos draudimą. Taikios demonstracijos sušaudymas Peterburge 1905 m. sausio 9 d., išgarsėjęs kaip „kruvinasis sekmadienis“, papiktino visus Rusijos imperijos dorus žmones. Šio caro valdžios susidorojimo atgarsiai pasiekė ir kaimą prie Sasnos. Neliko abejingi caro valdžios žiaurumui bei priespaudai ir Sasnavos pradžios mokyklos mokiniai. Pasasnyje po liepa pro pradurtas skylutes virvele ant šakos buvo pakabintas caro portretas- taip 1905 m. Sasnavos mokiniai „pakorė “carą. 1905 m. lapkričio 28 d. valsčiaus sueigos nutarimu mokyklos mokytojas, pažangus, patriotinių pažiūrų žmogus Petras Germanavičius, vaikus turėjo pradėti mokyti lietuviškai.

Rusijos darbininkų revoliucinis judėjimas drauge su socialiniais, ekonominiais bei politiniais reikalavimais kėlė griežtas sąlygas liaudies švietimui- suteikti visiems gyventojams teisę mokytis ir įsigyti būtiniausių mokslo žinių gimtąja kalba. Caro valdžia buvo priversta plėsti mokyklų tinklą visoje Rusijoje, o kartu ir Lietuvoje. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Sasnavos apylinkėse jau veikė Čystos Būdos, Selemos Būdos ir Padgelumbiškių pradinės mokyklos.

1914 m. rugpjūčio 11 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai. Lietuva virto karo veiksmų lauku. Puldama Vokietijos kariuomenė apgriovė daugelį miestų, ypač Užnemunėje. Pirmaisiais okupacijos metais veikusios pradinės mokyklos tiek Sasnavos apylinkėse, tiek ir kitose Lietuvos vietose buvo panašios į daraktorines. Mokytojams algų niekas nemokėjo, vaikai dažnai mokėsi kaimo pirkiose. Vaikai mokėsi sunkiomis sąlygomis. Iš mokytojų okupacinė valdžia reikalavo, kad mokėtų vokiečių kalba. Žurnalus ir susirašinėjimą reikalavo vesti vokiškai. Nepaisant represijų, sunkiais okupacijos metais Sasnavos mokykloje mokėsi 50-60 mokinių, veikė trys ir keturi skyriai. Vaikus mokė vietinis Sasnavos gyventojas Veiverių mokytojų seminarijos du kursus baigęs mokytojas Galinis Vincas.

          Pradėdamas pamokas, mokytojas V.Galinis liepdavo vaikams sudėti rankas ant suolų ir patikrindavo, ar jos švarios. Kurio nešvarios, liepdavo eiti mazgoti, o kartais net ir namo išvarydavo. Vaikų klumpikės buvo labai tvarkingai sudėtos, drabužiai gražiai sukabinti. Išleisdamas mokinius po pamokų namo, mokė, kad be reikalo nereikia skinti nei varpos nei žolės. Kelyje sutikus seną ar jauną nusilenkti, nusiimti kepurę ir mandagiai pasisveikinti.

          1914-1915 metais, frontui nusistovėjus prie Sasnavos, vykstant kautynėms, mokykla neveikė. Vaikus šiek tiek mokė kiek sugebėjo patys tėvai. Tiesa, vėliau vėl atsirado daraktoriai. Jie mokė vaikus pas tuos pačius valstiečius, kurie turėjo vaikų. Sasnavos pradžios mokyklos pastatas karo metu buvo nuniokotas, apleistas, be langų ir durų.

Mokykla nepriklausomybės metais

          Po V.Galinio Sasnavoje mokytojavo Kazys Bakūnas ir Anelė Čėsnaitė, 1920-1921 m.- Stasys Černius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, į Sasnavą grįžo mokytojauti prieš karą čia vaikus mokęs mokytojas V.Pečkys. Nuo 1922 m. rugsėjo 1 d. į Sasnavą atkelta mokytoja Antanina Jaudegytė. Mokytoja buvo piktoka, išdykesnius klupdydavo į kampą, nevengė ir ausį užsukti. Tikybą dėstydavo Sasnavos bažnyčios vikarai. Patalpos mokyklai buvo nuomojamos iš gyventojų, ne visada mokykla buvo miestelyje.

1925-1926 m. į mokyklą atvežė naujų, fabrikinės gamybos suolų. Visiems mokiniams jų neužteko, ir dalis sėdėjo ant senų. Naujieji suolai buvo padaryti sėdėti dviems mokiniams, juodai nudažyti, suolo viduryje, viršuje, buvo rašalinė, kuria naudojosi abu suole sėdintys mokiniai. Pamokas mokiniai pradėdavo ir baigdavo malda.

Mokyklos veiklos priežiūrą atliko ir tikrino Marijampolės apskrities pradžios mokyklos inspektoriai. Mokyklos lankymo apskaitose atsispindėdavo mokinių ir mokytojų skaičius, mokytojų išsilavinimas ir darbo stažas, mokinių gebėjimai, mokyklos turimas turtas.

1931 m. Sasanavos mokyklą inspektorius patikrino du kartus. Lankymo apskaitoje buvo rašoma, kad mokykloje mokosi 37 berniukai ir 38 mergaitės nuo 7 iki 13 metų. Visi mokiniai mokėsi lietuvių kalba. Pavasarį ir rudenį mokyklą lankė 39 mokiniai, o žiemą- 66. Mokykla turėjo savo biblioteką -139 tomus 132 pavadinimų knygų. Dar apskaitoje buvo kalbama apie mokinių drausmę, mandagumą, mokslo reikalingumą ir Tėvynės pažinimą, mokyklos tėvų komiteto veiklą ir kt.

1933 metais mokykloje pradėjo mokytojauti Bernardas Bendinskas. Čia jis dirbo ilgiausiai ir paliko gražų prisiminimą. Mokytojo Bendinsko atvykimas į Sasnavą sutapo su naujos mokyklos statyba. 1933- 1934 mokslo metais mokiniai perėjo į naujai pastatytos medinės dviejų aukštų mokyklos pastatą su specialiai įrengtomis klasėmis (dabartinis mokytojų namas). Pastato antrame aukšte įrengtas butas mokytojui. Mokykla išsiplėtė, joje atsirado šeši skyriai.

Mokyklų tinklas tuomet Sasnavos valsčiuje apskritai plėtėsi. 1935-1936 mokslo metais valsčiuje veikė 8 pradžios mokyklos, kuriose mokėsi 445 mokiniai.

Su mokytoju B. Bendinsku Sasnavoje 1936-1944 m. dirbo Ona Vaikšnytė, 1937-1944 m. –Marytė Tamulaitytė; 1936-1940- Vincas Vosylius. Trumpiau Sasnavoje mokytojavo Salomėja Samuolytė, Irena Giršaitė, Konstancija Katiliūtė, Liuba Hitelsonaitė, Sabickienė.

Nepriklausomybės metais Sasnavos pradžios mokyklos mokinių skaičius kasmet didėjo. Jeigu 1920-1921 mokslo metais Sasnavos mokykloje mokėsi 49 mokiniai, tai 1930-1931-aisiais-75, o 1938-1939-m.m. net 136.

Sasnavos pradžios mokyklai 1940 suteiktas žymaus kraštiečio generolo J Bulotos vardas. Jonas Bulota 1885 m. gimė Klevinės kaime netoli Sasnavos. Jis buvo aušrininkas, varpininkas, visuomenės veikėjas, vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Švietimo ministras 1940 m. gegužės 28 d. įsakymu Sasnavos pradžios mokyklą pavadino „Sasnavos Jono Bulotos pradžios mokykla“. Tačiau įgyvendinti šį įsakymą jau nebuvo lemta. 1940 m. birželio 15 d. baigėsi nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimas.

Po nepriklausomybės praradimo prasidėję politiniai sukrėtimai palietė daugelį buvusių Sasnavos valsčiaus mokyklos mokytojų ir mokinių. Daugelis mokinių tapo politinių įvykių dalyviais, daugelio jų neaplenkė tragiška penktojo dešimtmečio lemtis. Švietimo ministerijos reikalavimu Marijampolės apskrities mokyklų inspekcija 1940 m. liepos 6 d. raštu Nr.868 išsiuntė ministerijai pradžios mokyklų mokytojų sąrašus. Daugelis šiame sąraše išvardintų mokytojų vėliau buvo pasmerkti žiauriam ir tragiškam tremtinio likimui.

Okupacijos metai, pokaris

Rudenį mokslo metai prasidėjo su nauja tvarka. Klasėse nuo sienų nukabinti kryžiai, kiti patriotiniai „buržuazinės Lietuvos ženklai“: Vytis, J. Basanavičiaus, J. Kudirkos portretai. Mokykloje įvestas „komsorgo‘ etatas. 1941 m pavasarį ir vasarą vykusios represijos neaplenkė ir Sasnavos pradžios mokyklos. Iš Lietuvos buvo ištremtas mokyklos vedėjas B.Bendinskas.

Lietuvą okupavus vokiečiams, 1941 m.rugpjūčio mėnesį Sasnavos mokyklos vedėju mokslo metų pradžioje paskirtas Jonas Valaitis, mokytoja- Birutė Vitkauskaitė.

Nors ir vyko karas, keitėsi valdžios, vaikams reikėjo mokytis. 1944 m vasarą Sasnavą užėmė Raudonoji Armija. Mokyklos pastate įsikūrė karinis dalinys. Sasnavoje 1944 m. rudenį buvo įsteigta progimnazija. Ekonominės mokyklos ir mokytojų sąlygos pokario metais buvo labai sunkios. Antai 1945 m. spalio 14 d. vykusiame mokinių tėvų susirinkime nutarta, kad mokytojų išgyvenimui mokinio tėvai privalo „pristatyti į mokyklą 1 kg riebalų arba 15 kiaušinių, 15 kg bulvių, 10 kg kvietinių miltų, 3 kg mėsos“. Mokyklos patalpų šildymui krosnims tėvai turėjo suvežti malkų. Elektros nebuvo, klasės buvo apšviečiamos žibalinėmis lempomis. Žiemą, kad nebereikėtų lempų, mokslą pradėdavo tik 10 valandą kai visai prašvisdavo. Trūko vadovėlių, mokyklinių reikmenų. Tėvai rūpinosi mokyklos patalpų remontu.

Po progimnazijos įkūrimo Sasnavoje pradžios mokykla veikė atskirai. 1946-1947 m. m. pradžios mokykloje mokėsi 122 mokiniai, progimnazijoje- 170 mokinių, dirbo šeši mokytojai.

Mokytojų padėtis pirmaisiais pokario metais buvo nepavydėtina, mokiniams reikėjo aiškinti tai, kuo pats netiki, kam esi priešiškas. Pedagogika Lietuvoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, tapo viena iš mokslo sričių, tarnaujančių oficialiajai ideologijai, autoritariniam, žmogų kaip asmenį niveliuojančiam, rėžimui. “Naujojo ugdymo” idėjos, pradėjusios įsitvirtinti nepriklausomos Lietuvos pedagogikoje, turėjo sunykti. Ideologizuota mokykla rėmėsi klasikiniu germanų ir slavų ugdymo pavyzdžiu, pritaikytu Sovietų Sąjungai, t.y. orientavosi į stropų, marksistinei - lenininei ideologijai ištikimą vykdytoją. Akademiškasis mokymo turinys buvo suabsoliutintas, auklėjamasis turinys - besąlygiškai ideologizuotas, vienodas visoms Sovietų Sąjungos mokykloms.

Be tiesioginio darbo mokytojai būdavo apkraunami įvairiais kitais visuomeniniais ir ūkiniais darbais. Jie padėdavo dirbti valsčiui ir net liaudies gynėjams. Buvo agitatoriai ir propagandistai. Kaimuose atlikdavo įvairius surašinėjimus, rinko paskolas, padėjo tverti kolūkius.

Karo pabaigos ir pokario metų bolševikinės represijos, žmonių persekiojimas, įkalinimas, trėmimai, partizanų griežta, kai kada kruvina pozicija bolševikų rėmėjų atžvilgiu suskirstė žmones į priešingas stovyklas. Sasnavos apylinkėse, kaip ir visoje Lietuvoje, klaidžiojo mirties šmėkla. Vakare guldamas poilsio, niekas nežinojo, ar rytą atsikels gyvas. Partizanai lankydavosi kiekviename ūkyje, juos medžiojo stribai ir kareiviai, susidūrę susišaudydavo, o kulka nesirinkdavo, kas savas, o kas svetimas.

1946 m. rudenį Sasnavos progimnazijos mokiniams Sasnavos valsčiaus( dabar mokyklos) kieme ne kartą teko matyti gulinčius išniekintus, apnuogintus žuvusiųjų partizanų kūnus. Tuometinį Sasnavos gyvenimą bene geriausiai nušviečia Sasnavos progimnazijos mokinio Vytenio Grabausko eilėraščio “Sasnava 46-ųjų rudenį” posmai.

Purškia ir purškia ištisą dieną-

Dangus visai prakiuro.

Purvo liežuviai laižo žmogieną

Tenai , prie valsčiaus mūro.

Guli vėl pusnuogis. Rudenio liūtys

Kraujo dažus nuplovė…

Guli kaip balto marmuro luitas,

Išplėštas iš šventovės.

Grįžtam į klasę, tylom atsidusę:

Dieve, kur pasidėjai?

O mus palydi tranki “Katiuša”

Įkaušusių baudėjų.

Vėl mūsų juokas gerklėj sudužo-

Sėdime apsiblausę.

O už langų nenutrūkstantis dušas

Miško brolelį prausia…

Sasnavos progimnazijoje 1946 m. veikė antitarybinė moksleivių organizacija “Varpas”. Organizacijos nariai platino antitarybinius atsišaukimus, kuriuos per ryšininkus gaudavo iš partizanų. 1948 m mokykloje suorganizuota ir komjaunimo organizacija iš trijų narių. 1949 metais veikė kita pogrindinė antitarybinė Vytenio Grabausko ir Juozo Grinevičiaus vadovaujama moksleivių organizacija. Už savo patriotizmą jie buvo suimti, kankinami, teisiami, daug metų praleido kalėjimuose ir lageriuose. 1959 m. mokykloje pradėjo veikti komunistų partijos pirminė organizacija.

Komunistinį auklėjimą diegė mokyklose privalomos spaliukų, pionierių, komjaunimo organizacijos, mokytojų komunistų partijos kuopelės. Švietimo principai: visų lygios teisės į mokslą, privalomas mokslas visiems vaikams ir paaugliams, valstybinė ir visuomeninė mokymo ir auklėjimo įstaigų priklausomybė; nemokamas mokymas visose švietimo pakopose; mokymo ir komunistinio auklėjimo vienonė ir t.t.

Okupacinio laikotarpio švietimas rodė gerus rezultatus. Tačiau švietimas tada buvo unifikuotas, ideologizuotas, žmogus ugdomas pagal vieną - komunizmo statytojo - modelį, mokykla buvo ideologijos propaguotoja.

                      Tačiau, nepaisant ideologinių štampų, mokytojai mokė vaikus skaityti ir rašyti, pažinti juos supantį pasaulį, įgyti reikalingiausių mokslo žinių. Dalis buvusių mokyklos auklėtinių tebegyvena ir dirba Sasanavos apylinkėse, daugelis buvusių mokyklos mokinių baigė aukštuosius mokslus, gyvena ir dirba kitose Lietuvos vietovėse, užsienyje.

Tarybinei valdžiai gimnazijas ir progimnazijas reorganizavus į vidurines ir septynmetes mokyklas, 1949 m. Sasnavos progimnazija reorganizuota į septynmetę mokyklą. 1952 m.mokykloje pradėjo darbą aštuntoji klasė. Mokinių skaičiui didėjant, aštuonmetė mokykla 1953 m. reorganizuota į vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais mokyklai atiduotas ir buvęs valsčiaus pastatas. 1956 m. mokykla išleido pirmąją abiturientų laidą. Aukso medaliais už labai gerą mokymąsi apdovanoti V Jarumbavičius ir P. Kubilius (1973 m.), D. Šuliauskaitė (1977 m.), sidabro medaliais- L. Burinskaitė (1957 m.), A. Andziulytė ir V. Gavėnaitė (1959 m.), L. Petrulionis (1960 m.), S. Juronytė (1965 m.). Su pagyrimu vidurinę mokyklą per 50 metų baigė 31 abiturientas.

Besiplečiančiai Sasnavos mokyklai reikėjo patalpų. 1963 mj.prie buvusio valsčiaus pastato mokyklai pristatytas dviejų aukštų pastatas, 1967 m. pastatyta sporto salė, o 1978 m. mokyklai pastatytas naujas 640 vietų mokyklos pastatas, 72 vietų mokinių bendrabutis ir ir gyvenamasis namas mokytojams.

Sasnavos progimnazijos, vėliau – septynmetės mokyklos direktorius iki 1950 m.- Vincas Lapukas. Po jo, 1950-1962 m. septynmetę mokyklą reorganizavus į vidurinę, - Andrius Vasiliauskas, 1963-1964 m.- Irena Rutkauskaitė, 1964-1975 m.-Stasys Daugėla, 1976-1991 m.- Juozas Zdanys. 1991-1997 m. Roma Alaunienė, nuo 1997 m. mokyklai vadovauja Asta Giedraitienė.

Mokykla po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais

Unifikuotas švietimas, ideologizuotas pedagogikos mokslas nesutrukdė Lietuvos pedagogikos mokslinio tyrimo instituto mokslininkams subrandinti tautinės mokyklos idėją. Tautos mokyklos kūrimo samprata atitiko Sąjūdžio, visuomeninio judėjimo dėl Lietuvos ūkinio ir valstybinio savarankiškumo, idėjas.

Visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jaunuolį, jaunuolę, jų poreikius ir gebėjimus. Mokykla išpažįsta žmogaus vertingumą, jo pasirinkimo laisvę ir dorovinę atsakomybę, kuria demokratinius santykius ir skatina jų laikytis bendruomenės vidaus gyvenime, puoselėja intelektinę laisvę ir toleranciją bei kitas vertybes. Mokyklos paskirtis - rūpintis sėkmingu asmenybės ugdymu ir visuomenės raida, talkinti modernios Lietuvos tautos, atviros visuomenės ir demokratinės valstybės kūrimuisi.