TARPTAUTINĘ MOKYTOJO DIENĄ
SASNAVOS PAGRINDINĖJE MOKYKLOJE ATGIJO
„SENO SUOLO PASAKOJIMAI“
„Šiandien skubu Tau padėkot už rūpestį,
už paslaptis, taip saugotas ilgai...
Už tai... Už tai... Už tai aš padėkosiu... Už ką?
Neklauski, mokytojau, Tu pats geriau žinai...“ (S. Navickienė)
Tokiais žodžiais, skirtais mokytojui, šiandien prasidėjo Tarptautinės mokytojo dienos minėjimas Sasnavos pagrindinėje mokykloje. Nuo pat ankstyvo ryto mokyklos fojė skambėjo muzika, šurmuliavo šventės organizatoriai, 8 klasės mokiniai, pasitikdami į mokyklą skubančius mokytojus su obuoliu – pažinimo simboliu – ir palydėdami juos į klases.
Einant į klases, mokytojų akys krypo į fojė eksponuojamas senas nespalvotas nuotraukas, kuriose sustabdytos įdomiausios ir gražiausios mūsų mokykloje dirbančių mokytojų jaunystės, mokyklinių metų akimirkos. Pasirodo, laikas be gailesčio keičia mus visus: ne taip lengva atspėti, kurio mokytojo akys žvelgia į mus, kieno ta šypsena ir kas ten slepiasi po karnavalo kauke.
Susirinkę vidiniame mokyklos kiemelyje ir mokiniai, ir mokytojai klausėsi ,,Seno suolo pasakojimų“:– mūsų mokytojų prisiminimų, kokie jie buvo mokykloje, kaip atrodė jų klasė, suolas, kuriame jie sėdėjo, kokį mokytoją ir jo pasakytus žodžius jie lig šiol nešiojasi širdyje...
Pertraukų metu mokytojai skubėjo į kavinę, kurioje jų laukė saldžios dovanos – pačių mokinių kartu su tėvais ar mokytojais kepti pyragai, tortai, keksiukai... Ir visa tai – mokinių dovana mokytojui už nelengvą, bet prasmingą jo darbą.
Dėkojame mokiniams, jų tėveliams ir mokytojams, kurie savo rankų ir širdžių šilumą šiandien dovanojo Mokytojui, nuspalvindami jo kasdienybę gražiausiomis rudeniškomis spalvomis.
Šventei pasibaigus, mokytojai neskubėjo namo: visi kartu vykome į Šunskus, kur mūsų laukė įdomi ir prasminga popietė kartu su Šunskų miestelio seniūnu Rimantu Lekecku.
Stefanija Navickienė,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja