SASNAVOS PAGRINDINĖJE MOKYKLOJE PLEVENO
YPATINGAI PASLAPTINGI ANGELIŠKI SPARNAI
Kai taip pasakiškai sninga, o galvoje suskamba dar vaikystėje girdėtos Kalėdų istorijos, širdis trokšte trokšta nors akimirkai sugrįžti į vaikystę ir vėl pajusti to nerūpestingo laiko pilnatvę. Nepatikėsite, tačiau ir tai įmanoma!
Sasnavos pagrindinėje mokykloje dirbantiesiems Advento ir šv. Kalėdų laikotarpis buvo ypatingas. Priartėjus stebuklingos ramybės, dėkingumo, dovanojimo, gerumo, dalinimosi ir davimo kitiems, džiugaus laukimo metui – Adventui, visi mokyklos bendruomenės suaugusieji tapo Angelais, saugančiais ir globojančiais vieni kitus. Prisimenate? Visai taip, kaip vaikystėje! Kiekvienas turėjome savo globojamą kolegą, kurį kartas nuo karto slapta nustebindavome saldžia staigmenėle, mielu laiškeliu, komplimentu, šiltu bendravimu ir ypatingu dėmesiu. Juk tiek nedaug tereikia norint nudžiuginti artimą.
Mokyklos muziejus šiuo laikotarpiu virto Angelų stubele, kurioje galėjome palikti laiškelius, dovanėles, patirti netikėtus susitikimus. Kaip niekada ši mokyklos erdvė tapo jaukia ir miela kiekvienam praveriančiam jos duris ir užeinančiam Angelui. Visi žinojome, jog kai žemę nušvies Betliejaus žvaigždė, susitiksime, susisibursime Angelų stubelėje ir atskleisime gerumo slėpinį tam, kurį saugojome. Taigi šv. Kūčių išvakarėse, gruodžio 23 d., Angelų stubelėje jau pleveno ypatingai angeliški sparnai. Skambant ramioms kalėdinių giesmių melodijoms, liejosi ašaros kartu su nuoširdžiais pasakojimais, vėjavaikišku klegesiu, pasidalinimais angeliškomis patirtimis. Dorinio ugdymo, tikybos mokytoja Neringa Šalčiūnienė, glaustai pristačiusi šios idėjos tikslą, susirinkusiųjų paprašė dar šiek tiek ,,pačiupinėti“ vaikystės prisiminimus ir savo rankomis išplėšyti popierinius angelus. Ak, kokie jie nuostabūs! Idėjos autorė pasidžiaugė, kad mintis sunkioje kasdienybėje, alinančiame darbe įnešti nors mažą spindulėlį šviesos tapo kūnu: angelavimas pakeitė ne tik tarpusavio santykius, bet ir mus pačius.
Mokyklos direktorė Asta Giedraitienė visiems susirinkusiesiems skyrė jautrius žodžius, dėkojo už tai, kad nors akimirkai sugrįžome į vaikystę. Įgyvendindami šią idėją, kartu patyrėme, kas iš tikrųjų yra įtraukusis ugdymas, kai į tam tikrą veiklą įtraukiame visus, nesvarbu, kokius gebėjimus ar požiūrį turinčius, kokias pareigas užimančius. Tai buvo puikus laikas stabtelėti, o sustojus pamatyti tuos, kurie yra šalia. Kiekvieną, esantį šalia! Mes visada galime pasirinkti ir nieko nedaryti, bet šiame gyvenime verta patirti kažką gražaus ten, kur esame. Jeigu esame čia, vadinasi turime čia būti. Jei esame kolektyvo dalis, vadinasi esame svarbūs! Svarbūs yra visi!
Šiais metais pažvelgėme į mūsų gyvenimo versmes, į tai, kas teikė pilnatvę, džiaugsmą, žadino norą dalintis ir atrasti vieniems kitus kaip nuostabius, nepakartojamus pasaulius, kaip dovanas, papildančias ir įkvepiančias. O svarbiausia, kiekvienas jautėme, kad Angelas, saugantis ir globojantis, plevena kažkur visai šalia mūsų.
Ir šiandien vėl taip pasakiškai sninga...
Dorinio ugdymo, tikybos mokytoja Neringa Šalčiūnienė