GEDULO IR VILTIES DIENĄ TREMTINIŲ ATMINIMAS PAGERBTAS MOKINIŲ MENINE KOMPOZICIJA „AŠAROS, SURINKTOS SAUJON...“

„Pilki žmonių veidai sustingę.

Lietus. Sargyba prieš akis.

Atrodo, kad visi važiuoja.

Tik kur, kodėl, kas pasakys?“, – šis retorinis klausimas prieš 82 metus 1941-ųjų birželio 14-ąją lyg nuosprendis suskambėjo tūkstančių nekaltų Lietuvos žmonių, tremiamų į Sibirą, mintyse... Šiandien jis nuskambėjo visiems, susirinkusiems į Gedulo ir vilties dienos minėjimą Marijampolės traukinių stotyje, kur Marijampolės sav. Sasnavos pagrindinės mokyklos 5-8 klasių mokiniai kartu su Marijampolės marijonų gimnazijos I klasės gimnazistėmis Saule ir Andrėja bei Ugdymosi erdvės Ąžuolynas mokinukais Adele, Liucija ir Danieliumi meniniu žodžiu ir jautriomis dainomis perteikė tremtinių Sibire patirtą vargą ir viltį sugrįžti Lietuvon.

     Minėjimas, prasidėjęs visuotine tylos minute už žuvusius tremtinius, nepaliko abejingų: juk atminties neištremsi, „ji – kaip valstybės siena – turi būti nuolat akylai saugoma, nes užvirstų išsikerojusiomis usnimis lyg neartas laukas, ir per jį, lyg per blogai saugomą valstybės sieną, atsėlintų nuo bet kokios atsakomybės atleidžianti užmarštis“. Negalima pamiršti fakto, kad nuo tos nelemtos 1941 m. birželio 14 d. iki 22 d. iš Lietuvos buvo išvežta apie 18 000 gyventojų, o iš viso iš Lietuvos deportuota (daugiausia į Irkutsko sritį ir Krasnojarsko kraštą) ne mažiau kaip 132 tūkst. žmonių. Tai – ne skaičiai, tai 132 tūkstančių žmonių tragiški likimai…

     Apie laisvės vertę ir apie tai, ką teko iškęsti tremtiniams, kalbėjo Gedulo ir vilties dienos minėjime dalyvavusieji svečiai: europarlamentaro Bronio Ropės padėjėjas, Marijampolės biuro vadovas Audrius Stankevičius ir Marijampolės tarybos narys Valdas Pileckas. Sasnavos pagrindinės mokyklos direktorė Asta Giedraitienė, dėkodama mokiniams už jautrų žodį ir už tokią svarbią pilietiškumo pamoką, neslėpė pasididžiavimo savo ugdytiniais ir tuo, kad maža kaimo mokykla galinti daryti tokius didelius darbus…

     Minėjimo dalyviams – meninę kompoziciją kūrusiems mokiniams – šiandien buvo tikrai nelengva diena: nuo pat ankstyvo ryto jie tapo aktoriais, besistengiančiais suprasti ir pajausti, ką išgyveno tremiami žmonės tą siaubingą 1941-ųjų birželio 14-ąją… Marijampolės traukinių stotyje režisierė Rugilė Navickaitė ir operatorius Vytautas Bukota kūrė filmo „Mano sapnų Lietuva” tęsinį.

     Gedulo ir vilties minėjimo dalyviai šiandien dar kartą įsitikino, kad ištremti galima tik žmogų, bet atminties neištremsi… Niekada.

Minėjimo organizatorės Stefanija Navickienė ir Neringa Šalčiūnienė

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
•