Meninio skaitymo konkurso rezultatai
Sausio 31 dieną skaitovai iš įvairių Marijampolės savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų sugužėjo į Jono Totoraičio progimnaziją, kur vyko Meninio skaitymo konkursas. Šiame konkurse dalyvavo ir dvi mūsų mokyklos mokinės: šeštokė Auksė Petkevičiūtė ir septintokė Karolina Balčiūnaitė.
5-8 klasių skaitovų konkurse dalyvavo 13 mokinių iš 8 bendrojo ugdymo mokyklų. Vertinimo komisijos sprendimu 1-oji vieta skirta Augustai Bertai Klišytei, šv. Cecilijos gimnazijos 8 klasės mokinei (mokytoja Eglė Kedienė).
2-oji vieta – Taurintai Klesevičiūtei, Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos 8 klasės mokinei (mokytoja Valentina Žilinskaitė), ir Paulinai Šukevičiūtei, ,,Šaltinio” pagrindinės mokyklos 6 klasės mokinei (mokytoja Asta Miliauskienė).
3-oji vieta – Auksei Petkevičiūtei, Sasnavos pagrindinės mokyklos 6 klasės mokinei (mokytoja Stefanija Navickienė).
Mūsų mokyklos mokinė Auksė komisiją ir konkurso dalyvius nustebino skaitydama Gendručio Morkūno tekstą ,,Rašinėlis tema ,,Kaip aš įsivaizduoju krizę”, o Karolina meniškai perteikė Juozo Erlicko eilėraštį ,,Laiminga pabaiga”. Sveikiname abi konkurso dalyves ir linkime joms sėkmės kitame Meninio skaitymo konkurse!
Stefanija Navickienė
Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimas Mokolų pagrindinėje mokykloje
Ypatingai šaltą šių metų sausio 24 dieną Mokolų pagrindinėje mokykloje buvo minimos lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės. Renginio metu savo pasirodymus pristatė ne tik Mokolų pagrindinės mokyklos mokiniai, bet ir svečiai iš Liudvinavo Kazio Borutos vidurinės mokyklos, Vilkavišio rajono Keturvalakių mokyklos-daugiafunkcio centro bei Sasnavos pagrindinės mokyklos mokiniai.
Mūsų mokyklos 6 -7 klasių mokinių grupė parodė trumpą ištrauką - vaizdelį iš K. Donelaičio poemos ,,Metai", taip pat dalyvavo varžytuvėse. Linksma ir smagi programa sudomino kiekvieną renginio dalyvį. Ir mokiniai, ir mokinius į šventę atlydėjusieji mokytojai buvo apdovanoti padėkos raštais bei saldumynais.
Dėkojame Mokolų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojoms, kurios mus pakvietė į šią šventę. Tik bendraudami vieni su kitais, keisdamiesi patirtimi, išsaugosime tarp mūsų ir Mokolų pagrindinės mokyklos užsimezgusią draugystę. Džiaugiamės, kad yra tokių puikių renginių, kuriuose galime ne tik save parodyti, bet ir į kitus pasižiūrėti, išgirsti daug naujo ir vertingo bei pasidalinti sukauptomis žiniomis.
Inga Lastauskienė
EPISTOLINIO RAŠINIO KONKURSAS
Tarptautinis jaunimo epistolinio rašinio konkursas rengiamas nuo 1971-ųjų. Jį rengia Pasaulinės pašto sąjungos Tarptautinis biuras kartu su Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO. Lietuvoje šį konkursą organizuoja AB Lietuvos paštas kartu su Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru. Konkursą remia Susisiekimo bei Švietimo ir mokslo ministerijos.
Sausio 9 dieną paaiškėjo 43-iojo tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurso Marijampolės savivaldybės etapo nugalėtojai. Epistolinio rašinio konkursui buvo pateikti 8 rašiniai iš 6 mūsų savivaldybės bendrojo ugdymo pagrindinių mokyklų. Šiemet mokiniai rašė laiškus, kuriuose įtaigiai pasakojo apie tai, kokią įtaką mūsų gyvenimui daro muzika.
Šiais metais konkurse dalyvavo net dvi mūsų mokyklos šeštokės Rasa Truncaitė ir Goda Andriušytė. Rasa komisijai pateikė laišką kurčiam žmogui, o Goda – laišką M.K.Čiurlioniui. Džiugu, jog komisija už laišką M.K.Čiurlioniui Godai skyrė III vietą. Sveikiname konkurso dalyves ir linkime joms daug kūrybinių minčių, įkvėpimo ir sėkmės!
P.S. Rasos ir Godos laiškus galite perskaityti ir jūs.
Lietuvių kalbos mokytoja S.Navickienė
2013 m. lapkričio 11 d.,
Marijampolė
Labas, Konstantinai,
Vėlinių dieną kartu su tėvais vaikščiojau po Vilniaus senąsias Rasų kapines - tą paslaptingą mirusiųjų miestą, kuris nustebino mane savo didybe. Skaitydama užrašus ant antkapių, man nepažįstamus vardus ir pavardes, aš netikėtai atsidūriau prie tavo kapo. Trumpam susimąsčiau: genijaus kelias - koks jis? Nejaugi gali trapus žmogus atlaikyti tiek jam skirtų išbandymų? Kaip telpa žmoguje tiek daug ir dangaus, ir pragaro?
Palikdamas mums apie keturis šimtus muzikos kūrinių, daugiau nei tris šimtus paveikslų, nemažai grafikos darbų, literatūros ir poezijos kūrinių, tu įrodei, kad žmogus gali daug, labai daug. Pasaulį tu įsivaizdavai kaip ,,didelę simfoniją, kupiną gėrio ir vilties“. Gėrėdamasis paprastu žmogumi, kuris vienas laukuose dainuoja sau, sakei, jog ,,tada muzika paliečianti jautriausias sielos stygas, ir toks esąs jos pašaukimas: sužadinti visa, kas gražiausia ir geriausia žmoguje“. Tavo muzika, kurioje garsai, ritmas ir muzikinis piešinys susilieja į harmoningą visumą, daro stebuklus: ji mane ramina, kartais sukelia jausmų audras, bet visada pakylėja virš kasdienybės. Klausausi jos ir nesuprantu, kur esu: rodos, vaikštau miške, užvertusi galvą žiūriu į pušų viršūnes, įkvepiu gaivaus oro, tada mintimis nukeliauju į gintarinį Baltijos pajūrį ir ilgesingai žiūriu į tolį.
Žiūriu ir negaliu atsižiūrėt: tokia graži ta mūsų Lietuva. Ji man panaši į tavo kurtą ,,Karalių pasaką“, kur du karaliai tamsiame miške laiko delnuose švytinčią kaimo sodybėlę. Pakėlę stebisi, neatpažįsta, nes tai savotiškos lietuvių kaimo kultūros šviesa, kurios pasaulis dar nebuvo regėjęs... Kad ir kiek bevaikščiočiau akimis po šį paveikslą, vis tiek ir vėl ateinu į šviesą. Gėriuosi ja ir tyliai sau kuždu: ,,Kažkur vidunaktis.../ Medžiai nubunda.../ Kažkas vidunaktį kelio neranda.../ O mano kraštas – šaltinių raštas,/ O mano kraštas – saulės legendoj“. Paslaptingą šviesą skleidžia ne tik tavieji paveikslai, bet ir tavo muzika – ilgesinga, kerinti, judinanti ,,švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas“.
Visai pamiršau prisistatyti: esu Goda, gyvenu mažame Suvalkijos miestelyje. Turiu vyresnę sesę, kuri tiesiog dievina muziką: ji dainuoja, kai jai liūdna ar linksma, dainuoja rytą ar vėlų vakarą, dainuoja mokykloje ir autobuse ir net ruošdama namų darbus. Lygiai kaip ir aš: nubudusi pirmiausia turiu padainuoti, o tada žvali, linksma keliauju į mokyklą. Man labai gaila tų, kurie nedainuoja, kurie muziką užgniaužia savyje. Juk balsas mums skirtas ne tik pasakyti, kas ir koks tu esi, bet ir suteikti sau džiaugsmo, pakylėjimo būseną. Pastebėjau: kai aš niūniuoju mėgstamą melodiją, man geriau sekas atlikti nuobodžius namų darbus. Daina atgaivina sielą ir suteikia man naujų pojūčių, emocijų bei minčių.
Be muzikos aš ilgai neištveriu: pabūnu tyloj minutę, dvi - ir jau tiesiu ranką muzikos grotuvo link arba uždainuoju pati: ,,Šių naktelį per naktelį nemigau nemigau...“ Man labai patinka dainuoti lietuvių liaudies dainas. Vaikystėje jas dažnai man dainuodavo močiutė. Ji pirmoji mokė mane pažinti dainose slypintį pasaulį - tą užburiantį pasaulį, pilną nuoširdumo, švelnumo, kuris kaip diena ir naktis skiriasi nuo dabartinio technologijų pasaulio, kuriame žmogus vis rečiau dainuoja. O juk dainos – tai mūsų tautos lobis. Ar jūs girdėjot kur taip dainuojant, kaip čia, Lietuvoj? Taip graudžiai ir taip ilgesingai? Kai uždainuodavo mano močiutė, man taip gera ir gražu pasidarydavo: tiek tose dainose švelnumo, liūdesio, ilgesio, tiek ramumo ir šventumo. ,,Vaikeli, paklausyk kitos tautos liaudies dainų, ir bemat pažinsi jos dvasinį ar kultūrinį gyvenimą. Pažiūrėk į žmogų: koks žmogus, tokia jo ir daina, tokia jo ir muzika“, - taip mane močiutė mokė pažinti žmones ir pasaulį.
Nors tada ir ne visus močiutės žodžius supratau, bet augau aš, o kartu - ir mano suvokimas. Dabar žinau, kam žmogui reikalinga muzika, koks lobis slypi joje. Girdžiu tylų tavo balsą: ,,Muzika - tai dievų kalba, jinai sebuklus daranti, nutildanti laukinius žvėris, statanti pilis, užgimė ji drauge su žmogaus siela ir yra tai jo svarbiausioji ir pirmutinė kalba“. Muzika - geriausia, ištikimiausia mano draugė, pirmoji sužinanti paslaptis. Jai skirtos mano skruostu riedančios ašaros, mano liūdesys ir džiaugsmas. Klausydama muzikos, aš skrendu – kaip laisvas paukštis pakylu virš kasdienybės, pamirštu visas negandas.Tranki muzika man sukelia daug pašėlusių jausmų, ir kojos pačios pradeda šokti, o lėta, lyrinė atgaivina prisiminimus, slypinčius giliai širdyje. Muzika yra tai, ko reikia tau, man ir kiekvienam iš mūsų: ji suteikia vilties, drąsos ir stiprybės. Bandau pasaulį įsivaizduoti be muzikos, be gamtos garsų – be vėjo ir jūros ošimo, upelio čiurlenimo ar lietaus barbenimo. Nieko neišeina: jis toks nespalvotas - kaip sena močiutės fotografija.
,,Mano sieloj šiandien šventė“ – namuose esu viena (kaip retai tai būna!). Už lango kaip iš kibiro pila lietus. Kambary - šilta ir jauku. Susirangau ant sofos ir klausausi mėgstamos muzikos. Gitarai pritaria į stiklą barbenantys lietaus lašai. Ramu. Esu viena, bet ne vieniša. Svajoju apie vieną į akį kritusį berniuką, kuris dievina muziką. Nesuprantu, kodėl aš vis dažniau klausausi jam patinkančių dainų, o kai pamatau jį, širdis taip smarkiai daužosi, visas kūnas virpa, norisi šaukti iš džiaugsmo. Gal tai ir yra meilė? Esu girdėjusi, jog ji, kaip ir muzika, daro stebuklus: įkvepia, suteikia sielai sparnus, padeda išgirsti save ir nutiesia kelią į kito žmogaus širdį. Lyg ir panašu.
O kaip tu manai, Konstantinai?
Goda